Istorija: Bibliniai laikai

ISTORIJA: Bibliniai laikai

  •  
    •    
    Žydų istorijai maždaug prieš 4,000 metų (17 a. pr. Kr.)pradžią davė tautos patriarchai Abraomas, jo sūnus Izaokas ir Izaoko sūnus Jokūbas.
  • icon_zoom.png
    7th century BCE silver scroll found in Jerusalem, containing the priestly benediction (Israel Antiquities Authority) 7th century BCE silver scroll found in Jerusalem, containing the priestly benediction (Israel Antiquities Authority)
    7 a. pr. Kr. Jeruzalėje rasti sidabriniai amuletai, primenantys pergamentą, kuriuose įrėžta seniausia Biblijos ištrauka – taip vadinamas Kunigo palaiminimas.
     


    Patriarchai 


    Žydų istorijai maždaug prieš 4,000 metų (17 a. pr. Kr.)pradžią davė tautos patriarchai Abraomas, jo sūnus Izaokas ir Izaoko sūnus Jokūbas. Šaltiniai, rasti Mesopotamijoje, žymi 2000-1500 pr. Kr. ir patvirtina klajoklišką žydų gyvenimo būdą, kaip ir parašyta Biblijoje. Pradžios knyga pasakoja apie tai, kaip Abraomas buvo kviečiamas iš Chaldėjų Uro į Kanaaną skelbti informaciją žmonėms apie tikėjimą vienu dievu. Kuomet Kanaane prasidėjo badas, Jokūbas (Izraelis), jo 12 sūnų su šeimomis apsigyveno Egipte, kur jų palikuonys pateko į vergiją.


    Į pažadėtąją žemę

    Po 400 m. vergovės Mozė, kurį, pasak biblinio pasakojimo, pasirink Dievas, išvedė izraelitus iš Egipto į laisvę, į jiems dar protėvių pažadėtą Izraelio žemę (13-12 a. pr. Kr.). Jie 40 metų klajojo Sinajaus dykumoje, ten žydai susiformavo kaip tauta, gavo Torą (Penkiaknygę), kurioje buvo surašyti Dešimt Dievo įsakymų, ir taip suteikė formą ir turinį savo monoteistiniam tikėjimui.

    Išėjimas iš Egipto (1300 pr. Kr.) įsirėžė žydų tautos atmintyje ir tapo laisvės simboliu. Kiekvienais metais žydai švenčia Pesach (žydų Velykos), Shavuot (Sekminės) ir Succot (Tabernakulio šventė). Šios šventės primena ano laikmečio svarbius tautai įvykius.

    Per kitus du šimtmečius izraelitai užkariavo didžiąją dalį Izraelio žemės ir tapo ūkininkais ir amatininkais; sukūrė ekonominę ir socialinę vienybę. Karo metai mainėsi su taikos metais, kuomet išsiskyrė tam tikri lyderiai, kuriuos žmonės pasirinko dėl jų politinių ir karinių gebėjimų, taip pat dėl mokėjimo lyderiauti.

    Silpnumas, būdingas šia gentinei organizacijai, palestiniečių keliamos grėsmės akivaizdoje (jūreivių tauta iš Mažosios Azijos, apsigyvenusi Viduržiemio jūros pakrantėje) parodė, kad reikia valdovo, galinčio visam laikui suvienyti gentis ir vėliau perduosiančio paveldėjimo teisę.


    Monarchija 

    Pirmasis karalius Saulius (1020 pr. Kr.) valdė laikotarpiu, kuomet buvo pereinama nuo gentinės organizacijos prie monarchinės santvarkos, o valdymas atiteko įpėdiniui Dovydui.

    Karalius Dovydas (1004-965 pr. Kr.) savo karalystę padarė pačia stipriausia, rengdamas sėkmingus karinius žygius, tarp jų – triuškinantį žygį prieš palestiniečius, bet tuo pačiu ir užmegzdamas draugiškus santykius su aplinkinėmis karalystėmis. Karaliaus valdžią pripažino tautos nuo Egipto ir Raudonosios jūros iki Eufrato krantų. Jis suvienijo 12 izraelitų genčių į vieną karalystę, monarchijos centre įkūrė sostinę Jeruzalę. Dovydas pagal biblinę tradiciją vaizduojamas kaip poetas ir muzikantas, jo autorystei priskiriami eilėraščiai yra Psalmių knygoje.

    Iš Dovydo karalystę perėmė jo sūnus Solomonas (965-930 pr. Kr.), kuris toliau stiprino valdžią ir monarchiją. Palaikydamas puikius ryšius, paremtus politinėmis santuokomis, su aplinkinėmis karalystėmis, Solomonas užtikrino taiką visoje karalystėje ir padarė ją lygią su kitomis galingiausiomis amžiaus monarchijomis. Jis išplėtė užsienio prekybą ir gerino šalies, skatindamas pagrindinius verslus, tokius kaip vario kasimas ir metalo lydymas, statydamas naujus miestus, įtvirtindamas senuosius kaip strateginius ir ekonominius centrus.

    Siekdamas karūnuoti savo pasiekimus, jis pastatė Jeruzalės šventyklą, tapusią žydų tautinio ir religinio pasaulio centru. Biblija priskiria Solomonui Patarlių knygą ir Giesmių giesmę.


    Kunigo palaiminimas  


    Mažuose 7 a. pr. Kr. rastuose sidabriniuose amuletuose, primenančiuose pergamentus, įrėžtas toks kunigo palaiminimas:

    „Viešpats telaimina ir tesaugoja tave.
    Viešpats teparodo tau savo veidą ir tebūna tau maloningas.
    Viešpats teatgręžia savo veidą į tave ir tesuteikia tau ramybę”

    (Skaičių knyga 6:24-26)


    Pranašai


    Dvasiniai išminčiai ir charizmatiškos asmenybės, apie kurias buvo sakoma, kad yra apdovanotos dieviška apsireiškimo dovana, pamokslaudavo ir skelbdavo tikėjimą nuo pat monarchijos pradžios ir dar visą šimtmetį po Jeruzalės žlugimo (586 m. pr. Kr.).

    Ar būdami karalių patarėjai religiniais, etniniais ir politiniais klausimais, ar, kaip tiesioginiai Dievo valios žmogui aiškintojai, kritikuodami karalius, pranašai vadovavosi teisingumu ir pareikšdavo svarią nuomonę apie žydų gyvenimo moralę. Jų apsireiškimų patirtys aprašytos poezijos ir prozos knygose, kurių dauguma įtrauktos į Bibliją.

    Nuolatinis, visuotinis kreipimasis į pranašus kilo iš pastarųjų raginimo atsižvelgti į žmogiškąsias vertybes. Štai tokius žodžius tarė Izaijas (1:17): „Mokykitės daryti gera, ieškokite teisingumo, padėkite prispaustiesiems, apginkite našlaičius, užstokite našles”.


    Padalinta Monarchija


    Solomono valdymo pabaiga buvo paženklinta dalies tautos, turėjusios brangiai mokėti už jo ambicingus norus, nepasitenkinimu. Kitus erzino jo atmestinas elgesys su savo paties gentimi, o tai sukėlė priešiškumą tarp monarchijos ir atsiskyrėlių genčių .

    Po Solomono mirties (930 pr. Kr.)kilęs maištas lėmė 10 šiaurinių genčių atsiskirimą ir susibūrimą į šiaurinę karalystę, Izraelį, ir pietinę karalystę, Judėją, kuri įsikūrė Judo ir Benjamino genčių teritorijoje.

    Izraelio karalystė ir jos sostinė Samarija gyvavo daugiau negu 200 metų, ją valdė 19 karalių, o Judėjos karalystė ir jos sostinė Jeruzalė gyvavo 400 metų, ją valdė Dovydo dinastijos karaliai. Asirų ir babiloniečių imperijos pirma užkariavo Izraelį, o vėliau į jos valią papuolė ir Judėja.

    Izraelio karalystę užkariavo asirai (722 pr. Kr.) ir trėmė karalystės žmones. Po daugiau negu šimto metų Babilonija užėmė Judėjos karalystę ir taip pat trėmė gyventojus, sunaikino Jeruzalę ir šventyklą (586 pr. Kr.)


    Pirmoji tremtis (586-538 pr. Kr.)


    Babilonijos užkariavimas užbaigė Pirmosios šventyklos laikotarpį, bet nenukirto žydų ryšių su Izraelio žeme. Sėdėdami palei Babilono upę, žydai iškilmingai pasižada prisiminti gimtinę:

    „Jeigu, Jeruzale, tave užmirščiau, mano dešinė tepamiršta mane! Tepridžiūna prie gomurio mano liežuvis, jei tavęs neatsiminčiau, jeigu tu man brangesnė nebūtum už visus džiaugsmus, Jeruzale!”   (Psalmės 137:5-6)

    Babilonijos tremtis, kuri prasidėjo po Pirmosios šventyklos nunaikinimo (586 pr. Kr.), žymėjo žydų diasporos pradžią. Čia judaizmas pradėjo įsitvirtinti ir po truputį kurti tradicinį žydų gyvenimą ne Izraelio žemėje, taip užtikrindamas tautos išlikimą ir dvasinę tapatybę.
    ​